Apie viską nuo pradžių
Jau praėjo 3 savaitės kaip gyvenu ir mokausi Suomijoje ir jau liko kiek mažiau nei 3 mėnesiai kiek esu suplanavęs čia būti. Nutariau, kad prisėsiu ir rašysiu šiame tinklalapyje ne rečiau kaip kas dvi savaites, o tai kartu ir šioks toks iššūkis bei paskata daugiau judėti, keliauti, pamatyti kažką naujo, kad būtų ką papasakoti ir patarti! Praeitą kartą baigiau pasakojimą ties atvykimu ir keliomis treniruotėmis, o kas buvo po jų?
Po jų prasidėjo mokslo metai ir dar daugiau įdomesnių treniruočių. Mokslo grafikas atrodo gana lengvas, tačiau visa tiesa slypi kiek giliau – reikia įdėti labai daug savarankiško darbo. Jei norėčiau to išvengti, tai būčiau pasilikęs Lietuvoje, ramiai toliau dirbęs, nesunkiai mokęsis, bet ne, norėjau išstumti save iš komforto zonos, įgyti daugiau patirties, patobulinti anglų kalbą, susipažinti su naujais žmonėmis ir labiau pažinti Suomiją. Pirmoji mokslų savaitė praėjo gana lengvai, kadangi pagrinde vyko tik įvadinės paskaitos ir mokslo jose buvo nedaug, tačiau pavyko susipažinti su grupiokais, sudalyvauti poroje renginių ir apsiimti vieną organizuoti (šitas įdomus pasirinkimas ir manau vienas įdomesnių, todėl ateityje bus ir tęsinys apie jį). Treniruočių pasirodė apstu – beveik kiekvieną dieną yra galimybė važiuoti į mišką ir daryti treniruotę su žemėlapiu, o kur dar ir patys paprasčiausi pasibėgiojimai. Kadangi 09.16 dieną vyko Suomijos čempionatas estafečių trasoje, o dar sutapo ir taip, kad mano klubas jį ir organizavo (kaip buvau rašęs anksčiau), tai varžybų dieną pasitaikė proga dar kartą prabėgti trasą, patikrinti ar visi man priskirti punktai stovi savo vietose, ar visi užprogramuoti teisingai, todėl tokios progos tikrai negalėjau praleisti, nors ir teko keltis anksčiau nei darbo dieną. Kad būtų vaizdingiau – įkeliu trasos ir vietovės fragmentą:
Po “lengvo” pasibėgiojimo laukė savaitgalio “hitas” kuris užsitęsė ilgai. Net per ilgai. Po dviejų savaičių praleistų Suomijoje keliavau vėl atgal į Lietuvą, kad dalyvaučiau Klubų taurės varžybose. Šiais metais, žiūrint į komandų sudėtį, buvo labai didelė konkurencija, iškovoti stipriausio Lietuvos klubo titulą galėjo keturios komandos: Igtisa, Ąžuolas, Medeina ir Šilas. Šiais metais mūsų komandos sudėtį sudarė: Andrej Gerasimov, Gabija Ražaitytė, Rolandas Bačkys, Aidas Katarskis, Dainoras Saunorius, Sandra Grosberga, Evelina Bacienė, Viktorija Gedgaudaitė, Modestas Bacys, aš ir paskutiniu etapu bėgęs Vilius Aleliūnas. Tikėjomės susigrąžinti 2016 metais prarastą titulą, todėl tikrai buvo didelis noras laimėti. Keičiantis etapams išryškėjo du klubai tarp kurių kova vyko iki pat finišo, na bent jau norėjosi, kad būtų vykusi iki pat finišo. Tai buvo Igtisos ir Ąžuolo klubai. Į savąjį etapą išbėgau ganėtinai “šviežias”, tik jautėsi, kad apšilimą padariau per anksti ir jau spėjau atvėsti, bet keli punktai ir jau karšta. Beveik visą trasą prabėgau ganėtinai stabiliai, tik poroje vietų pasirinkau prastus variantus, dėl ko galutiniame rezultate laikas nebuvo pats geriausias, tačiau savo pasirodymu buvau patenkintas, o ypač kai pavyko grįžti kartu su Modestu ir kartu perduoti estafetę Viliui. Taip jau susiklostė, kad galutiniuose rezultatuose antri metai iš eilės teko nusileisti Ąžuolo klubo atstovams ir likti antriems. Norėjome laimėti, bet nutarėme jėgas patausoti kitiems metams ir tada laimėti! Sveikinu Ąžuolo klubą su puikiu stabiliu pasirodymu ir dėkoju savo klubiečiams kurie atidavėte jėgas ir kovojote iki galo!
Už nuotrauką dėkoju Donatui Lazauskui, kuris įamžina puikias varžybų akimirkas ir emocijas net esant prastam orui!
Taip ir turėjo pasibaigti savaitgalis: ramiai, tvarkingai, su planuotu grįžimu vidurį nakties, bet kur tau. Airbaltic sugalvojo iškrėsti “pokštą” ir atidėti skrydį iš Rygos į Helsinkį nei tai daug nei tai mažai, tik visas 5 valandas. Po varžybų, nesiprausus, pavargusi, teko visą naktį praleisti oro uoste ir tik visai ryte pasiekti namus bei prigulti 4 valandom pailsėti prieš paskaitą. Kitas dvi dienas teko prabūti ramiai, nebėgioti, nes jaučiau, kad mažas kiekis miego, nepailsėjimas, gali privesti prie greito susirgimo, todėl ilsėjausi, miegojau ir valgiau. Trečiadienį jau pradėjau vėl judėti, nes organizmas pasakė: “dabar jau gali, nesirgsi”, todėl vėl lengvu žingsniu pasileidau į savaitgalį.
Pagaliau ir į Suomiją atvyko šiltesni bei saulėti orai, todėl į treniruotes išskubėdavau su dar didesniu malonumu. Kadangi gyvenu prie slidinėjimo trasos, kuri randasi mažame miškelyje, todėl jau dabar galiu pasakyti, kad vienos iš geriausių bėgimo treniruočių vyks būtent čia, mano pasiruošimui kitų metų pasaulio čempionatui Latvijoje bei studentų čempionatui Suomijoje. Išbandžiau keletą ratukų variantų ir optimaliausias pasirodė šis: 5,7km, 120m sukilimo, šiek tiek uolų bei ~1,5km bėgimo siauru miško takeliu su akmenimis po kojomis. Kaip visa tai atrodo galite pamatyti čia:
Ką daryti, kad būtų gerai?
Noriu pratęsti praeitą kartą nagrinėtą temą apie savo pačio bėgimą, techniką, sukritimą ir nestabilumą. Praėjo dvi savaitės, o ką gero padariau? Padėjau sau po užpakaliu pagalvę. Ir viskas. Atrodo tiek nedaug, net gal minkščiau ir patogiau, tik visa esmė slypi tame, kad tai balansinė pagalvė. Balansinę pagalvę naudoju jau keletą metų, stengiuosi su ja atlikti kuo daugiau pratimų, o šį kartą ji puikiai pasitarnauja dirbant sėdimą darbą arba tiesiog sėdint.
Atrodo nieko neveiki, o tik sėdi. Sėdi ir jauti, kad staiga pradeda skaudėti nugaros giliuosius raumenis, dar ilgiau pasėdėjus ir pilvo. Visai gerai “nieko neveikti”, bet lavinti savo kūną! Balansinės pagalvės principas yra paprastas: “išstumti” mus iš komforto zonos ir priversti jaustis nestabiliai. Tokiu atveju į darbą turi įsijungti gilieji kūno raumenys, kurie stengiasi išlaikyti mūsų kūną tiesų, neleidžia mums pargriūti. Didžiausia bėda yra ta, kad žmonės dažnai pamiršta, o gal ir nežino, kad turi tokius raumenis ir jų paprasčiausiai nelavina, o tuomet užsiimant rimtesne ir sunkesne veikla – skausmas kick’s in.
Kitą kartą supažindinsiu su pratimais kuriuos darau ir kurie man padeda bėgti greičiau!
Leave a Reply