Pastarųjų dviejų savaičių nuotykiai paprasčiausiai apibūdinami taip: the last breath. Po trijų metų dalyvavimo Pasaulio jaunimo orientavimosi čempionatuose(toliau JWOC), pagaliau išaušo paskutinis pasirodymas jaunimo grupėje, po kurio laukia ilgas, sunkus, tačiau tikiuosi ir smagus gyvavimas elite. Keliaudami į Norvegiją visi jautėmės patyrę, žinojome, kad bus nelengva visą savaitę dirbti maksimaliu tempu, tačiau to laukėme ir norėjome, norėjome parodyti, kad ne be reikalo dirbome kelis metus iš eilės, kad pasiektumėme aukščiausių rezultatų..
Kelionę pradėjome birželio 30 dieną, kelios dienos prieš tikrą JWOC startą. Kitos dienos vakare, jau sėdėjome savo mažam namukyje, kažkur viduryje Norvegijos, netoli Rauland miestelio ir žvalgėmės į snieguotus kalnus, pro virtuvės langus. Atvažiavome kelias dienas anksčiau, kad apsiprastumėme su vietovėmis ir žinotumėme ko galime tikėtis varžybose, o kadangi viskas vyko 1000m aukštyje virš jūros lygio – buvo pats tas laikas spėti aklimatizuotis. Tris dienas iš eilės paskyrėme modeliavimuisi vidutinės, ilgos bei sprinto vietovėse, kol galiausiai išaušo lemtingas liepos 5-osios rytas.
JWOC šiais metais prasidėjo sprinto trasa, kuri buvo suorganizuota Åmot miestelyje. Pasirinkau ilgai nelaukti savo starto minutės ir startuoti vidurinėje grupėje, nes praėjusių kelių metų patirtis, kai teko startuoti pačiame varžybų gale, labai baugino. Startavau pačioje pradžioje greitai, tačiau jau bėgant į ketvirtą punktą padariau varianto klaidą ir teko subėgti į nemažą kalną, dar po kelių šimtų metrų jau pradėjo trūkti jėgų, o po parodomojo punkto prasidėjo didelės klaidos, nukrito tempas ir automatiškai pasibaigė varžybos. Finišavus visiems dalyviams likau 26-oje vietoje, nuo lyderio atsilikęs 1:24min. Startas ne toks geras kokio norėjau, tačiau bent pagerinau iki tol buvusius varganus sprinto rezultatus.
Kitą dieną atsikėlus mus pasitiko perpus žemesnė temperatūra, stiprus vėjas ir lietus – pasijautėme, kad esame tikrai Norvegijoje. Prieš išeinant iš namų pasižiūrėjau į termometrą, kuris rodė nei daug nei mažai: visus +3C – pats tas vidutinės trasos kvalifikacijai pelkėse! Atvažiavus į karantino zoną nutarėme, kad iki starto 2,5km neisime ir daiktus geriau paliksim kalno apačioje, o startą pasieksime bėgte, kad per daug nesušaltumėme ir nesulytume. Išbėgę su Algirdu į starto vietą apsidžiaugėme, kad buvome pasiėmę ir apsirengę šiltų rūbų, o tai būtumėm net nesušilę. Išbėgus į trasą jau pirmame punkte sugaišau daugiau nei minutę, nes sugebėjau sumaišyti uolą su dideliu akmeniu ir pradėjau bėgti atgal. Neišvengiau ir kitų klaidų punktų zonose, tačiau jaučiausi pakankamai ramiai ir užtikrintai bei tikėjau, kad tikrai nesunkiai atsirinksiu į A finalą, ką ir pavyko padaryti – užimta 11 vieta savo pogrupyje ir ramus laukimas kitos dienos!
Atsirinkus į vidutinės trasos A finalą, kitą dieną visą pradėjome kovą dėl medalių šioje trasoje. Startavau lygiai per vidurį, 30 numeriu. Prieš startą nejaučiau jokio jaudulio, pasitikėjau savimi, žinojau, kad bus sunku, bet viskas yra įveikiama. Trasos pradžią subėgau ramiai, be klaidų, todėl jaučiausi ramiai ir užtikrintai iki kol neatėjo 12 punktas.. Atbėgdamas į vietą iškart supratau, kad reikia prilėtinti, nes mačiau, kad laukia du sudėtingi punktai iš eilės, bet klaida buvo ta, kad supratau, bet beveik nieko nedariau. Likus 3-5 metram iki punkto nemačiau akmens ir galvojau, kad dar esu šiek tiek per aukštai ir reikia nusileisti žemiau, tačiau nusileidus žemiau supratau, kad buvo geroje vietoje, todėl kilau vėl į viršų, prisirišau prie dubės ir galiausiai paėmiau punktą – 1:30min klaida. Į 13 punktą pradžioje pagalvojau, kad geriau man į jį eiti pėstute, bet vis dėl to lengvai pasileidau bėgti ir nubėgau beveik iki arenos, gerai, kad vakarykštis punktas dar buvo nenuimtas ir susigaudžiau kur esu bei teko vėl sudirbti į kalną: 1:30min klaida. Bėgant pro areną treneris šaukė, kad galą subėgčiau švariai, be klaidų, bet kur tau – į 16 punktą bėgdamas atsidūriau prie 17, o grįžus supratau, kad “prapyliau” podiumą ir tenkinausi 32 vieta… Nesmagu, liūdna, gėda, tačiau tenka vėl atsistot ir kovot.
Po vidutinės trasos finalo kitą dieną laukė poilsio diena, per kurią aplankėme ilgos ir estafečių trasų modelio žemėlapius ir pripratome prie kitokio žemėlapio mastelio, pailsėjome, eilinį kartą pasimaudėme pelkėse (šįkart pavyko įkristi iki krūtinės ir dugno nesiekti) bei ruošėmės paskutinėms dviem dienoms. Nors šiais metais ilgai trasai specialiai nesiruošiau, tačiau jaučiausi, kad ją galiu prabėgti ir jėgų užteks tikrai pakaks. Šįmet oras mus tikrai lepino: buvo +10C, o tai reiškė, kad bėgti ilgą trasą yra pačios geriausios galimybės, nes nebuvo per karšta ir nereikėjo tiek daug maitinimo. Išbėgau ganėtinai lėtu tempu, nes norėjau trasos pradžioje nepadaryti klaidų ir tinkamai įsivažiuoti į žemėlapį, tačiau jau bėgant į antrą punktą perkirtau upelį ir tik už jo supratau, kad to man nereikėjo padaryti. Netrukus pasivijau 2 minutėmis prieš mane startavusį čeką, kas suteikė šiokio tokio didesnio pasitikėjimo savimi, bet tas pasitikėjimas subliuško jau šeštame kontroliniame punkte. Pasikartojo vidutinės trasos finalo scenarijus, kai stovi 5 metrai nuo punkto ir jo nepastebi bei sugaišti daug laiko jo ieškodamas nežinia kur. Kitame prabėgime vėl laukė klaida: leisdamasis nuo kalno per anksti pradėjau ieškoti punkto, todėl vėl laikas kapsėjo į klaidų pusę. Devinto punkto zonoje praradau koncentraciją ir nubėgau į šoną, o tai kainavo dar vieną apvalią minutę prie klaidų laiko. Likusią trasos dalį stengiausi įveikti be klaidų, tačiau dar jų pavyko suskaičiuoti apie 1-2min, o tai vėl nežadėjo gero rezultato ir teko tenkintis užimta 18 vieta. Nors tai ir nėra įspūdingas rezultatas, tačiau pats jį vertinu gana gerai, nes pamačiau, kad šitoje trasoje turiu didelį potencialą tobulėjimui, o užimti tokią vietą skandinaviškoje vietovėje yra tikrai neprastai.
Po tokios trasos ir vietovės sunkumo, norėjosi tik vieno – miego, todėl visi greitai išsibėgiojo ilsėtis bei ruoštis paskutiniam šio sezono svarbiausiam startui – estafetėms. Jos prasidėjo kaip niekad anksti, todėl teko keltis kaip į ilgos trasos startą. Buvau paskirtas startuoti paskutiniu etapu, todėl jo labai laukiau, nes norėjau atsigriebti už nepavykusius startus iki šiol. Nors norai ir buvo dideli, tačiau varžybų eigoje viskas pasirodė ne taip, kaip norėtųsi: pirmame etape praloš nemažai laiko, o antrame etape pamačius prieš savo startą, kad Algirdas neatsižymėjo punkto, liko tik viena išeitis – tiesiog pasidaryti gerą treniruotę be klaidų ir atiduoti paskutines jėgas(kad ir kokios jos būtų), kad bent per nuovargį nesijaustų jokio liūdesio. Nors į ketvirtą punktą padariau klaidą ir buvau privytas kitų bėgikų, tačiau tolimesnėje trasos dalyje išvengiau didesnių klaidų ir finišavau jau nuimtoje komandoje..
Ketvirtas Pasaulio jaunimo čempionatas pasibaigė. Pasibaigė lakstymas vaikų/jaunimo grupėse ir prasidėjo kitas gyvenimo etapas – elitas, kuriame reikės įdėti vis daugiau ir daugiau darbo, norint pasiekti geriausius rezultatus. Visą JWOC gyvenau visiems sakydamas, kad ir plaukikas gali nuskęsti – visi mes esame žmonės ir visiems mums gali nepasisekti, tačiau reikia nenustoti gyvenus ir vėl keltis iš nesėkmių bei toliau siekti užsibrėžtų tikslų. Norėčiau tarti labai didelį AČIŪ savo tėvams, artimiesiems, draugams, kurie visą laiką palaiko ir padeda siekti geriausių rezultatų, komandos treneriams ir visai šių metų jaunimo rinktinei, kuri pasirūpino, kad šis paskutinis čempionatas būtų nepamirštamas, Kauno sporto mokyklai Gaja, už paramą, kad pavyktų išvykti į šį čempionatą, savo geriausiam klubui Igtisa ir jos vadovui Dainorui Saunoriui, taip pat už finansinę paramą bei galimybę sudalyvauti dvejose treniruočių stovyklose Skandinavijoje, be kurių rezultatai būtų buvę dar prastesni, Compressport – už tai, kad galėjau išspausti maksimalų rezultatą trasose ir Donatui Lazauskui už puikias nuotraukas!
Leave a Reply