Štai ir atėjo lapkričio pradžia: šilta, prikritusių lapų pilna.. Šiais metais būtent lapkričio pradžia asocijavosi su vienu dalyku: orientavimosi sezono pabaiga 2015 metais. Nors dar liko kelios varžybos, tačiau tai jau bus nauja pradžia ir naujas pamatas ateinantiems metams. Kaip ir esu minėjęs anksčiau, paskutinės varžybos buvo Baltijos jaunimo taurė Švedijoje, kur paskutinį kartą gyvenime turėjau galimybę varžytis jaunimo grupėje. Ir štai!
Kiek pailsėjęs po Lietuvos taurės jau kroviausi daiktus išvykai į Švediją, o kelionė laukė kaip visada ilga. Visą ketvirtadienį praleidau autobuse į Gdynią, o čia laukė keltas į Karlskrona ir dar kelios valandos kelio iki galutinio tikslo. Penktadienio pavakarę pabėgiojome modelyje ir pažiūrėjome ko reikėtų tikėtis ilgoje bei estafečių trasose, o grįžus į gyvenamąją vietą liko tik patogiai įsitaisyti ir laukti kitos dienos bei ilgos trasos varžybų.
Ilga trasa
Viskas vyko aplink sporto salę kurioje gyvenome, todėl savo starto minučių galėjome laukti šiltai ir niekur neskubėti. Išbėgus daryti apšilimo pasijautė, kad tikrai yra sezono pabaiga ir jėgų jau tiek nėra: kojos atrodė sunkios, rankos – dar sunkesnės, jautėsi tarsi būtų sąstingis, todėl nutariau daryti kiek ilgesnį apšilimą, kad kūnas atsigautų. Startavus lygiai 11:01 ir pasiėmus žemėlapį išskubėjau į paskutinę indvidualią trasą jaunimo grupėje. Jautėsi, kad visą savaitę nebėgiojau su žemėlapiu, o kojos atsigavo tik penktojo punkto pusiaukelėje, todėl stengiausi viską rinktis ramiai, bet vistiek neišvengiau krypties klaidų, o tai kainavo nemažai brangaus laiko. Galiausiai finišo liniją kirtau praėjus 58:48min ir netrukus sužinojau, kad nuo pirmosios vietos atsilikau 17 sekundžių bei užėmiau antrąją vietą. Prabėgau normaliai, tačiau iki žodžio “gerai” – dar tikrai reiktų padirbėti.
Estafetės
Sekmadienį vyko mišrios estafetės, kur vienoje komandoje startuoja visų amžiaus grupių atstovai. Sudėliojus komandas strategiškai buvau paskirtas bėgti ketvirtoje komandoje. Šiais metais švedai pateikė tikrai įdomių staigmenų – estafečių trasos buvo ilgesnės negu ilgoje trasoje. Įdomus sprendimas. Nors pačioje pradžioje jau atsilikom nuo lyderiaujančių komandų, tačiau komanda dirbo vieningai: visi grįždavo kartu bei nereikdavo niekam nieko laukti, o tai šiose varžybose ir yra svarbiausia. Po trečiojo etapo buvome aštuntoje vietoje, todėl dar turėjome galimybę pakovoti dėl vietos ant podiumo. Išbėgus į trasą jausmas buvo geresnis negu praeitą dieną, o ir vietovė pasirodė lengvesnė, todėl spaudžiau nuo pradžių. Pirmą didesnę klaidą padariau bėgant į 8kp, tačiau susigaudžiau, kad ne ten ieškau ir nubėgau reikiama kryptimi. Toliau atrodė, kad viskas eina beveik puikiai, nors jėgų vis mažėjo, tačiau vis lenkiau kitų komandų atstovus, o tai suteikė papildomą azartą. Galiausiai su didele šypsena akys užbėgau į paskutinį kalniuką ir pakeltom rankom nusileidau finišo link visiems džiūgaujant, kad pakilome iki penktosios vietos. Bėgdamas paskutinius metrus maniau, kad galiu prilėtinti, nes niekas nesiveja, o visas darbas jau padarytas.. Maniau! Kad ir kaip būtų gaila, tačiau šis žodis labai skiriasi nuo žodžio “galvojau”, o čia jau laukė blogos žinios. Atsižymėjus paskutinėje stotelėje išlindo tarpiniai laikai, o organizatorius pranešė, kad praleidau vieną punktą. Staiga visas pasaulis apsivertė aukštyn kojom, buvau šoke. Kaip? Kodėl? Nejaugi? Staiga akis užplūdo ašaros ir prisėdau ant šaltos žemės, negalėjau pakelt galvos ir pažiūrėt kitiems į akis. Manim pasitikėjo, mane palaikė, komanda padarė tokį didelį darbą, o aš jiems taip “atsidėkojau”? Galbūt per greit bėgau, galbūt per daug pasitikėjau savimi, galbūt.. bet faktas tas, kad jau nieko nepakeisiu, o šis paskutinis žingsnis trasoje paliko skaudžią dėmę viduje.
Atsiprašau visų komandos narių bei trenerių, tėvų, komandos vadovų ir draugų – darysiu viską, kad daugiau taip niekada nepasikartotų.
Dabar jau laikas poilsiui, kiek užsitarnautam, o kiek ne, tačiau jau norisi prisėst ir apie viską pagalvot: kas šiais metais buvo gera, o kas bloga, kiek patobulėjau, kaip ruoštis ateinantiems, 2016 metams.
Geriausiai praėjusio savaitgalio nuotaikas atspindi Donato Lazausko padarytas koliažas – ačiū! Jis nuo šiol primins – nuo džiaugsmo iki liūdesio gali skirti vos kelios sekundės.
Dėkui visiems: tėvams, draugams, treneriams, SK Igtisa klubo vadovui Dainorui, sporto mokyklai Gaja, Kauno technologijos universitetui ir visiems kitiems kurie palaiko, o dabar..
Judame toliau!
Leave a Reply