Praėjusios trys savaitės buvo tikrai ganėtinai varginančios, ne kiek fiziškai, kiek psichologiškai: atsiskaitymai universitete, treniruotės, gyvenimas bendrabutyje… Prieš dvi savaites nuvažiavau į Juodkrantę, kad pasidaryti mini stovyklą gerame žemėlapyje, pastatyti keletą punktų miške artėjančiai stovyklai kitą savaitę, tačiau viskas susiklostė kiek kitaip negu, kad norėjau.
Jau antros dienos vakare, išbėgęs į lengvą treniruotę miške, sugebėjau pasisukti kairės čiurnos raištį – čia ir pasibaigė mano stovyklavimas. Šiame momente turėjau tikrai nemažai laiko pamąstyti ką darau gerai, o ką blogai, apmąstyti savo detalų sezono planą, pasiskirstyti krūvius ir svarbiausia – sustiprėti psichologiškai. Daug mąsčiau, daug galvojau, todėl stovyklos gale jaučiausi vistiek nudirbęs gerą darbą ir į Kauną grįžau su kitomis mintimis ir ‘pasisemta’ motyvacija. 4 dienas buvau save visiškai nuėmęs nuo krūvio, t.y. – bėgiojimo, leidau sau nebent tik ramiai pasivaikščioti, nes nėjo nusėdėti ramiai vietoje. Po tų 4 dienų supratau, kad trauma šiek tiek rimtesnė negu maniau iš pradžių – pažeidžiau dar nežeistą raištį, todėl teko susitaikyti su mintimi, kad teks šiek tiek ilgiau pasigydyti nei maniau. Trečiadienį trenerė leido bėgioti, bet tik iki valandos laiko, per daug neapkraunant krūviu kojos, o tai buvo smagi žinia man! Penktadienį, grįžęs namo, nutariau save šiek tiek pasękinti, pažiūrėti organizmo būklę gauvus šiek tiek didesnio krūvio, todėl pasiėmęs mamos dviratį išvažiavau pasivažinėti, nors to buvau nedaręs jau gal pusę metų, todėl po pusvalandžio pradėjo šiek tiek skaudėti kojų raumenis. Šeštadienį sekė lengva bėgimo treniruotė, nes reikėjo šiek tiek atsistatymo po dviračio mynimo ir nenorėjau būti pervargęs prieš sekmadienį laukiantį sprinto startą.
Šiandien, sekmadienį, vyko paskutinis Gajos sprintų etapas Girionyse. Dar būdamas namie mąsčiau, kad vertėtų bėgti su šipais ir dėl šito sprendimo juos pasiimt – tikrai neprašoviau: 3/4 trasos dalies vedė mišku, o po nakties buvo pasnigę bei kartu pilna styrančių nukirstų krūmų ir medžių kamienų. Trasos pradžioje šiek tiek bijojau, kad tik vėl nepasukti kojos, kuri dar nėra pilnai pagijusi, tačiau šįkart teipas atliko gerą darbą ir koja laikėsi stabiliai kaip niekad. Trasos viduryje pasijautė, kad pastarąsias dienas nedariau jokių greičių ar jėgos treniruočių, todėl bėgti dideliu greičiu buvo labai sunku, trasos gale kartu pasipylė ir mini klaidelės dėl deguonies trūkumo, tačiau ką padarysi – išsigydyti pilnai juk reikia. 3,7km trasą įveikiau per 18:25, o tai leido man užimti 2-ąją vietą, nuo Jono atsiliekant 50s ir užimant antrąją vietą bendroje sprintų taurės įskaitoje!
Leave a Reply