Praėjus Pasaulio jaunimo čempionatui atėjo laikas poilsiui..buvau tikrai pavargęs: fiziškai ir psichologiškai. Nesinorėjo kurį laiką žiūrėti į žemėlapį, norėjosi pailsėti ir nuo bėgimo, įtemptų treniruočių, tos rutinos, kuri tesėsi jau ilgai, todėl prisiminiau, kad turiu dviratį ir riedslides – tikrai puiki alternatyva norint pakeisti bėgimą, tačiau ir toliau aktyviai judėti. Praėjo gana nemažas laiko tarpas, kol drįsau vėl paimti žemėlapį į rankas bei išbėgti į trasą, o tai prisiverčiau padaryti tik antrąjį rugpjūčio savaitgalį, kai su draugais suplanavome savaitgalio kelionę į Druskininkus prie ežero. Prisipažinsiu: jau buvau pasiilgęs, todėl į visas trasas išskubėjau su didele šypsena veide!
Kitas smagus ir įdomus etapas buvo Edgars Bertuks suorganizuota trijų dienų stovykla Latvijoje BE_FORCE. Iš Lietuvos pajudėjo keturių žmonių ekipažas, o kadangi buvau vyriausias, tai teko rūpintis, kad visi saugiai pasiektumėm galutinius kelionės taškus. Praeitais metais ši stovykla buvo suorganizuota tik latviams, o šįkart buvo pakviesti ir kiti Baltijos šalių atstovai. Nors ir nebuvo labai įtempto treniravimosi, tačiau pati stovykla paliko tikrai gerą ir įsimintiną įspūdi: profesionaliai suplanuotos trasos, SI atsižymėjimas kiekvienoje trasoje, paskaitos vakare, pratimų mokymas. Kitais metais labai rekomenduoju visiems rašyti ir mėginti patekti į šią stovyklą – nepasigailėsite!
Galiausiai atėjo rugpjūčio 22-23 dienų savaitgalis, kuomet vyko Lietuvos čempionatas labai ilgoje trasoje. Registraciją pamačiau visai atsitiktinai, nes tikrai netikėjau, kad vasaros metu kažkas surengtų varžybas šioje trasoje. Ilgai nedvejodamas užsirašiau į vyrų elito grupę, tačiau vis labiau artėjant starto dienai, labiau nenorėjau bėgti. Organizatoriai likus kelioms dienos iki starto visus dalyvius dar labiau “motyvavo” pranešdami, kad laukia aviečių ir dilgėlių pilnas žalias miškas bei 22,3km vyrų elito grupei – vienas įdomesnių scenarijų. Varžybų dieną važiuojant link vietovės prisiminėm praeitų metų trasą: 27km Gražutės miške, kur geras bėgamumas, matomumas, be dilgėlių, vėsus oras – šįkart viskas buvo priešingai.
Į startą stojau visiškai ramus, nes žinojau, kad laukia trumpesnė trasa nei praeitais metais, tačiau saulės spinduliai pranešė, kad bus karšta ir tikrai nelengva ateinančias dvi su puse valandos. Startavus pasirodė, kad pirmas punktas visiems tas pats, todėl įsitaisiau traukinio viduryje ir džiaugiausi, kad neesu priekyje ir nereikia minti dilgėlių. Pirmąjį drugelį įveikiau kartu su visais savo skaidymą turinčiais bėgikais ir nesiruošiau per daug skubėti – juk dar tik pradžia. Bėgant į 9 kp jau pavyko šiek tiek atsiplėšti nuo savo grupės ir pradėjau vytis priekyje esančius. Ramiai ir užtikrinai bėgdamas vis vijausi priekyje esančius Joną su Simonu, tačiau padarius apie 2 minučių klaidą į 13kp teko apsiraminti ir kitą drugelį susirinkti neskubant. 1min priekyje mačiau bėgantį Joną, tačiau galvojau, kad jis jau stipriai priekyje manęs, bet pradėjus bėgti į 19kp už 200m priekyje pamačiau Simoną su Jonu, kurie bėgo kartu, todėl norėjosi juos pasivyti. Įlindus į mišką ir pasiėmus punktą jei jau buvo nubėgę, todėl ir toliau dirbau savo galva bei stengiausi nedaryti klaidų. Galiausiai susirinkus visus pirmojo rato punktus ir bėgant pro finišą, teisėjas sušuko ” Bėgi pirmas! ” – negalėjau patikėt nes vis dar maniau, kad bėgu paskui. Antrame rate priiminėjau tik labai užtikrintus variantus, nes vis dar negalėjau patikėt, kad esu priekyje ir vis mėginau vytis “kažką”. Nubėgus apie 19,5km pasijautė kojos – išbėgus į asfaltą pradėjo traukti kairę blauzdą, tačiau dar tikrai galėjau kentėti – buvo geriau nei prieš metus, kada sutraukė visas kojas ir nėjo net padėt ant žemės. Artėjant prie priešpaskutinio punkto net sustojau ir pradėjau likusius 100 metrų eiti – nenorėjau padaryti jokios apmaudžios klaidos ir galiausiai veidą nušvietė šypsena kai pamačiau punktą prie akmens – žinojau, kad liko tik parbėgti į finišą. Likus apie 50m iki paskutinio punkto kažką išgirdau braunantis pro krūmus: labai nenorėjau pamatyti Simoną ar Joną, todėl sukandau dantis ir dar paspaudžiau, kad tik nereiktų varžytis finiše. Galiausiai pasirodė finišas ir vanduo – supratau, kad mano 2:24h pasirodymas baigtas ir galima pagaliau prisėsti bei pailsėti. Priėję draugai ir pažįstami mane nustebino pasakydami, kad finišavau pirmas! Tai buvo didelė ir smagi staigmena man – pagaliau atidariau savo Lietuvos čempionatų auksų kolekciją elito grupės indvidualioje trasoje!
Dėkui visiems!
Leave a Reply