Pasibaigus Lietuvos čempionatui labai ilgoje trasoje atėjo metas ruoštis naujiems iššūkiams – Lietuvos čempionatams sprinto ir ilgos trasose. Šie du čempionatai man buvo labai svarbūs, nes norėjau visiems parodyti, kad laimėjimas labai ilgoje trasoje nebuvo tik netyčinis “iššovimas”, tačiau savaitgalį prieš tai, laukė kelionė į Latviją: dalyvavimas Riga City Race varžybose bei Latvijos klubų taurė.
Latvija
Pirmą kartą Latvijoje buvo suorganizuotas ilgas sprintas, į kurį važiavau su mintim pasitreniruoti ateinančiam savaitgaliui. Varžybų centras buvo prie Rygos Technikos Universiteto – to pačio, kur žiemą dalyvavom patalpų orientavimosi varžybose, startas – su vaizdu į senamiestį prie Daugavos upės. Sprinto trasa tęsėsi 5,1km, kuriuos užtrukau įveikti beveik pusvalandį – pakankino, bet buvo įdomu, nors pagrinde variantai buvo tik pro kairę arba dešinę pusę. Išnaudotų jėgų pakako užimti antrajai vietai ir nusileisti klubiečiui Andriui.
Kitą dieną laukė klubų estafečių varžybos, kuriose teko bėgti pirmu etapu už Igtisos komandą. Vietovė buvo ganėtinai žinoma, nes pavasarį kitoje kelio pusėje vyko Riga Cup varžybos, todėl bent žinojom, kad bus gražus miškas, greitai bėgamas, tačiau kartu ir lengva padaryti klaidų. Tik išbėgus į trasą pasijuto vakarykštės dienos nuovargis, o kartu ir jautėsi neatsistatymas po labai ilgos trasos. Nebuvo jėgų, kad kažkur paspausti, padaryti pagreitėjimą, atrodė, kad galiu bėgti tik vienu greičiu ir viskas. Nors finišavau šeštoje pozicijoje, tačiau po 7 etapų, mūsų komanda užėmė 5-ąją vietą!
Pasiruošimas Lietuvos čempionatams
Grįžus iš Latvijos liko lygiai 5 dienos, kad pasiruošti Lietuvos čempionatams, tačiau ne viskas pasirodė taip paprasta kaip skamba. Pirmąsias dienas nusprendžiau šiek tiek pailsėti ir atsikvėpti, kad nesijausčiau pervargęs, tačiau kartu artėjo ir naujieji mokslo metai – antras kursas ir jo paskaitos. Jau trečiadienį teko minti universiteto durų slenkstį, susipažinti su naujais dėstytojais ir suprasti, kad teks prisitaikyti prie visų jų kaprizų. Kadangi buvo grįžęs į Lietuvą Algirdas, tai nusprendėm bent vieną treniruotę padaryti kartu, nors planavome jų ir daugiau, tačiau ne visad viskas pavyksta. Artėjant ilgai lauktam savaitgaliui pradėjau dėl kažkokių priežasčių jaudintis, nepasitikėti savimi – pradėjau žlugti psichologiškai.. Vis maniau, kad turiu padaryti trumpų pagreitėjimų ketvirtadienį ir penktadienį, kad bent kiek suaktyvinčiau raumenis ir organizmą, tačiau šįkart tai išėjo tik į blogą, nes atėjus šeštadienio sprintui – nesijaučiau pačios geriausios formos. Išvada: geriau galvoti, negu tik manyti. Prabėgus sprinto kvalifikaciją buvau pirmas savo pogrupyje, tačiau tai reiškė tik starto minutę ir nieko daugiau. Laukiant sprinto finalo vis kamavo jaudulys, norėjosi miego, jaučiausi pavargęs – visiškai priešingai nei prieš porą savaičių vykusiame labai ilgos trasos čempionate. Išbėgus stengiausi palaikyti vienodą tempą, bėgti greitai ir visą laiką skaityti žemėlapį ir rinktis geriausius variantus, tačiau jau bėgant į antrą punktą padariau varianto pasirinkimo klaidą, kas kainavo papildomus 30 metrų, toliau irgi sekėsi ne viskas taip kaip norėtųsi: greit pradėjau jausti nuovargį, išsekimą, prisiminiau ir klubų taurės startą Latvijoje ir pasijaučiau panašiai – bėgti galima, tačiau tik vienu tempu, nepaspaudžiant. Į trasos galą mane prisivijo Jonas, todėl žinojau, kad bent minutę tai tikrai pralaimėsiu, o finišavus sužinojau, kad likau ketvirtoje vietoje su antru mediniu medaliu šį sezoną.
Išvados: nepasitikėjimas savimi, nesugebėjimas susikaupti ir sukoncentruoti savo minčių į trasą, fizinis pervargimas bei jėgų nebuvimas.
Kitą dieną laukė startas labai ilgoje trasoje. Vakarą prieš žinojau, kad turiu gerai pavalgyti ir pasistiprinti, kad nepasikartotų praeitų metų fiasko, kai vos sugebėjau grįžti iš miško. Teko per prievartą prisiversti valgyti bei nueiti miegot, kad atsikelt pailsėjusiam, o tai buvo padaryti sunku, nes labai ant savęs pykau, kad nesugebėjau suderinti savo poilsio ir treniruočių, nesugebėjau tinkamai atsistatyti, o kartu buvau psichologiškai palūžęs, trūko pasitikėjimo savimi.. Atsikėlus ryte niekas nebuvo stipriai pasikeitę: nuotaika slogi, nesinorėjo su niekuo šnekėtis ar matytis, tiesiog norėjosi pabėgti kažkur kitur, todėl visą laiką kompaniją palaikė mėgstama muzika ir buvau užsidaręs tik savo mintyse. Išėjus į ryto vėsą pasijautė vėsus vėjas, bet kartu ir šildė rytmečio saulė, kuri kėlė džiaugsmą veide. Įsėdus į autobusą pilną vaikų pradėjau “dirbti”, dirbti ant savęs, nes žinojau, kad išbėgus į mišką su tokia psichologine būsena geriausias variantas būtų tiesiog tiesiai pareiti į finišą – bent miške papildomos vietos neužimčiau. Labai daug galvojau apie tai ką man yra pasakę draugai, tėvai, pažįstami žmonės, stengiausi atkreipti dėmesį tik į teigiamus aspektus ir vyti visas blogas mintis šalin. Jau pusiaukelėj visą veidą užplūdo šypsena, pagaliau vėl pradėjau pasitikėti savimi ir supratau, kad šiandien reiks atiduoti visas jėgas bei įrodyti Sau, tačiau ne kitiems, kad galiu peržengti save ir įgyvendinti savo siekiamus tikslus. Pradėjau bendrauti su autobuse sėdinčiais draugais, o atvažiavus į varžybų centrą sugebėjau komunikuoti ir su kitais: visi mane palaikė ir linkėjo man sėkmės, o tai davė didelį spyrį į minkštąją, kad patikėčiau savimi.
Išbėgus į trasą jaučiausi tvirtai, žinojau, kad galiu pamėgint ir paspausti, nes jeigu gerai eisis – užteks jėgų iki galo. Stengiausi visą laiką žinoti kur esu, sekti žemėlapį, tačiau su tokia spausdinimo kokybe tai sekėsi prastai: spalvos liejosi, nesiskaitė horizontalės, bet suvokiau, kad visiems sąlygos yra vienodos ir negaliu dėl to labai skųstis. Visą trasą mano orientavimąsis buvo banguotas: keli punktai švariai – vienas su klaida, ir taip tęsėsi iki pat finišo, niekaip negalėjau atrasti vadinamojo “flow”, tačiau per daug dėl to nepergyvenau, nes džiaugiausi, kad bent mintys švaresnės. Po trečdalio trasos prisivijau Rimvydą Alminą ir žinojau, kad jis yra tikrai gerai pasiruošęs fiziškai, todėl po kelių punktų nusprendėme bendradarbiauti: aš jam padėsiu techniškai, o jis man – fiziškai. Likusi trasos dalis buvo nemaža kančia mano kūnui, nes kuo toliau, tuo sunkiau buvo išsilaikyti bėgant takeliu paskui, tačiau vis kovojau su savimi ir stengiausi peržengti savo galimybių ribas. Galiausiai finišo kirtau užimdamas trečiąją vietą ir pasidabindamas bronzos medaliu 16,2km trasoje! Mano mintims tai buvo tikrai puiki atgaiva ir nauja motyvacija, nes tik vėl įrodžiau sau, kad kai noriu – galiu. Labai didelis ačiū Rimvydui, kuris palaikė aukštą tempą, nes be jo būtų buvę žymiai sunkiau ir taip greit nebūčiau bėgęs.
Išvados: Pervargimas po labai ilgos trasos čempionato ir savaitgalio Latvijoje, supratimas, kad net ir labai sunkiuose momentuose reikia išmokt atrasti teigiamų dalykų, išmokti nusišypsot net kai labai sunku ir atrodo neįmanoma – padės. Svarbiausia – aplinkinių palaikymas veda tik į priekį, tik reikia išmokti jį priimti.
Dviejų savaičių reziume: Poilsio ir treniruočių nesuderinimas, ko pasekėjo jautėsi pervargimas ir geros formos nebuvimas, blogas nusiteikimas, kad turiu įrodyti kitiems, kad galiu kažką pasiekti – NE! Reikia įrodyti tik SAU pačiam, kad gali būti geresnis už save, negu, kad buvai vakar. Draugų ir aplinkinių žmonių palaikymas yra nepakeičiamas!
Dėkoju Donatui Lazauskui už nuotraukas bei visiems kurie palaikė!
Leave a Reply