Paskutinės trys savaitės, po Lietuvos čempionatų, prabėgo greitai: mokslai, treniruotės, draugai, varžybos, kelionės – vėl prasidėjo rutina truksianti iki birželio mėnesio. Ilgai galvojau apie dalyvavimą Lietuvos čempionate naktinėje trasoje, net buvau užsiregistravęs, tačiau tai darydamas sau sakiau, kad išsiregistruosiu, jei to paprašys klubo vadovas. Taip ir padariau, nedalyvavau čempionate, kaip galbūt daug kas tikėjosi, o kitą dieną teko visiems aiškintis nedalyvavimo priežastis. Būtent dėl kitos dienos ir nebėgau naktį, nes vyko Klubų taurė, kurioje šiais metais jau teko ginti čempionų vardus!
Klubų taurės varžybos šiais metais buvo tikrai įdomios ir nenuspėjamos, intriga išliko iki pat paskutinio etapo finišo, o dėl šios priežasties varžybos tik dar labiau “sugyvėjo”. Savo pasirodymu esu ganėtinai patenkintas, nors ir padariau kelias grubesnes klaidas, bet bėgosi pagaliau gerai ir smagiai! Galiausiai į paskutinį etapą išleidom Vilių pirmoje vietoje, o jis šią vietą parnešė iki pat finišo ir antri metai iš eilės laimėjom Klubų taurę!
Prasidėjus naujai savaitei supratau, kad organizme kažkas ne taip: pradėjau sloguoti ir kosėti, o tai nežadėjo nieko gero, nes savaitgalį laukė kelionė į Euromeeting, todėl teko vėl ilsinti organizmą, kad dar labiau nesusirgčiau. Atėjus ketvirtadieniui pagaliau pakavausi daiktus kelionei ir kartu su Gabija bei Jonu pajudėjom link Estijos, kur 2017 metais vyks Pasaulio čempionatas.
Penktadienio pavakarę laukė sprinto varžybos, kurioms organizatoriai rekomandavo miško avalynę – vadinasi teks pakopinėt ir pabėgiot laukais. Nuo pat pradžių nesijautė, kad bėgasi gerai, o įbėgus tarp namų išvis nėjo sekti žemėlapio ir tai erzino, todėl šiaip ne taip pavyko finišuoti ir rezultatų lentelėje atsidurti prie galo. Šeštadienį buvo duotas startas ilgoje trasoje – 15km estiškame parkelyje. Pirmą kartą gyvenime teko bėgti Estijos miške, todėl buvo įdomi patirtis – priminė Aukštadvarį, tik gerokai privirtusį. Į pirmą punktą dar atradau motyvacijos susikaupti, tačiau pirmame ilgame prabėgime jau pradėjau lėtėti ir mažiau stebėti kur bėgu, visą laiką kosėjau, kojas, tiesiogine to žodžio prasme, vilkau bei visą trasą teko įveikinėti vienam, be kompanijos. Po 9-10km pradėjau atsijunginėti: pasižiūriu į žemėlapį, jame nieko nesuprantu, jį nuleidžiu ir vistiek toliau bėgu. Po 100m susitabdžiau ir pasakiau: arba žiūri į žemėlapį ir žinai kur esi, arba eini namo. Pasirinkau pirmą variantą ir pribaigiau trasą užimdamas vietą lentelės viduryje. Sekmadienį bėgom vidutinę trasą tame pačiame miške, tačiau organizatoriai taip susuko trasą, kad atrodė jog bėgam pirmą kartą – užskaitau. Šįkart padariau dvi grubesnes klaidas, kurios sumoje kainavo apie 2:30min, tačiau vistiek finišavau su šypsena, nes visos trasos patiko ir žinojau, kad čia atvažiavau treniruotis.
Šią mini stovyklą vertinu labai teigiamai, nes pagaliau buvo proga išmėginti estiškus parkelius, pažiūrėti kas laukia 2017 metais ir kur geriausia ruoštis tokioms varžyboms. Reziume: reikia dalyvauti kuo daugiau WRE varžybų, nes starto minutė labai daug ką reikš + nebijoti kirsti žalių plotų – jie tikrai gana greitai įveikiami.
O dabar – eilė JEC!
Leave a Reply