Po sąlyginai gero pasirodymo Pavasario taurės varžybose, atėjo metas ruoštis Tiomilos varžyboms Švedijoje. Prieš išvykstant anapus jūros sudalyvavau “Miško trasa” varžybose, 10km distancijoje, kur teko pasidabinti mediniu medaliu, tačiau į jas važiavau tik tam, kad gerai praleisti laiką.
Gegužės antrąją jau pajudėjome link Švedijos, kur sekmadienį laukė treniruotė Hellas klubo “rezidencijoje” ir iki šiol nesilankytame Granby miške. Pirmas įspūdis – sunku, bet įveikiama, nors ir greitis buvo kaip pėsčiojo, tačiau viską sekėsi suprasti. Po pirmosios treniruotės pajudėjome į Denseln klubo namelį, kur praleidome kitas tris dienas treniruodamiesi dieną ir naktį. Čia mus svetingai priėmė Algirdas, kuris parūpino tikrai įdomių ir techniškų trasų, kas buvo tik į naudą norint apsiprasti su man netradicine vietove. Pastovyklavus Denseln klubo miškuose patraukėme atgal link Stokholmo ir Sodartelje, kur išbandėme labiau laukiančių varžybų vietovę. Galiausiai patraukėme į Uppsala – galutinį kelionės tašką Švedijoje. Čia ramiai įsikūrėme ir laukėme šeštadienį vyksiančių varžybų. Nuo pat pradžios Igtisos komanda laikėsi išvien su lyderiais, kas ir buvo mūsų pagrindinis tikslas. Net po devintojo etapo mes užėmėme 14-ąją vietą! Tačiau…matyt ne man, Martynui, tądien buvo mėlynas dangus. Startavus pradžioje gerai, jau trečiame punkte sugebėjau padaryti grubią klaidą nesupratęs pelkės, toliau sekėsi dar prasčiau, nesisekė net paimti punkto nuo keliuko! Ilgai vargęs šiaip ne taip pasiekiau parodomąjį punktą, kur suvartojau želiuką ir atgavau jėgas, tačiau tik vėl įlindus į mišką teko panirti į kanalą ir jau nebemačiau žemėlapio, kuris buvo visas juodas. Šiaip ne taip pasiekus gėrimo punktą teko stoti ir pilti vandenį ant žemėlapio, kad kažką matyt. Likusi trasos dalis sekėsi ne taip jau ir blogai, kol nepasiekiau trečio punkto nuo galo: bėgau keliuku ir galiausiai jau nebesupratau kur išvis randuos – nieko nebesuvokiau, kas darosi aplink, pasidarė šalta – galutinai pavargau ir visiškai palaidojau komandos viltis… Užimta 22 vieta galutinėje įskaitoje kėlė ašaras..
Po šios stovyklos ir Tiomila starto nusiritau į psichologinę duobę, nes buvo labai apmaudu dėl savo gėdingo pasirodymo. Kitą savaitgalį vykusiose SELL varžybose Kaune, pavyko sprinte užimti 2-ąją vietą, o sprinto estafetėse – parodyti geriausią laiką savo etape ir tuomet suvokiau, kad ir maži pasiekimai priverčia mus nusišypsoti ir pralinksmėti.
Pagaliau atėjo taip lauktas ir apkalbėtas Lietuvos čempiontas vidutinėje ir estafečių trasose. Į Druskininkus atvykau jau iš vakaro, kad galėčiau ramiai pailsėti ir susikaupti varžyboms, nereiktų sėdėti pora valandų automobilyje ir išlipti sunkiom kojom. Savaitės viduryje jau žinojau, kad šeštadienį gavau beveik tobulą starto minutę: startavau priešpaskutinis iš vyrų elito grupės, todėl galėjau nepergyventi, kad kažkas mane vejasi, reikėjo tiesiog dirbti savo darbą. Startavau sau dideliu greičiu ir stengiausi visą laiką tiksliai žinoti kur esu, kad nenuplaukti reljefu į šoną. Iki 9-ojo punkto viskas sekėsi gerai, tačiau tuomet pamačiau priekyje bėgusį Modestą ir padariau didžiausią klaidą – pradėjau žiūrėti kur jis bėga ir galbūt ima punktą, o tai man sekančiuose punktuose kainavo bemaž minutę klaidų. Padarius klaidas išsiderino ir bėgimo tempas, buvo sunku sugrįžti į buvusį greitį, todėl iki 17 punkto bėgau lėčiau nei įprastai, tačiau tuomet vėl iš kažkur atsirado antras kvėpavimas ir jau ne už ilgo kirtau finišo liniją.. Rezultatas: ketvirta vieta vyrų elito grupėje. Liūdna, kad iki medalio pritrūko tik 12 sekundžių, tačiau motyvavo tai, kad praeitais metais buvau penktas, o tai reiškė, kad progresas padarytas.
Antrąją čempionato dieną vyko estafečių varžybos, kuriose komandos tikslas buvo vienas – susigrąžinti čempionų titulą! Startas vyko Kermušijos miške, prie ežero, puikiai įrengtame varžybų centre, kur žiūrėti, bėgti ir ilsėtis buvo tobulos sąlygos. Pirmuoju etapu išbėgęs Andrej atliko puikų darbą ir finišavęs į mišką išleido mane. Nuo pat starto pradžios jautėsi, kad galiu bėgti todėl stengiausi spausti, kad prisivyti lyderius – be reikalo. Jau į pirmąjį punktą užšokau ant paralelios vietos ir sugaišau 1,5 min ieškodamas savo punkto. Toliau viskas sekėsi gana sklandžiai, nebuvo klaidų, punktus ėmiau tiksliai vieną po kito ir po truputį artėjau prie priekyje bėgančiųjų. Pasivijus Leona prieš parodomąjį punktą sugebėjau vėl padaryti žioplą klaidą ir nubėgau į dublį, o tai kainavo daugiau negu pusę minutės. Gerai, kad ši klaida buvo paskutinė ir daugiau iki pat finišo nepadariau jokių grubesnių klaidų ir išleidau Vilių į galutinę kovą prieš Tako klubą. Pradžioje atrodė, kad viskas taip ir pasiliks, liksim vėl antri, tačiau patirtis parodė savo ir Vilius nesunkiai ištraukė komandą į lyderių poziciją! Pagaliau vėl tapome Lietuvos čempionais!
Didelis Ačiū klubo vadovui, klubiečiams, draugams, tėvams, kurie palaikė, padėjo ir pasitikėjo! Už nuostabias nuotraukas esu dėkingas Donatui Lazauskui, o trasose greitai bėgti ir nesustoti esu dėkingas Compressport!
Metas ruoštis šį savaitgalį vyksiančiam Baltijos šalių čempionatui!
Leave a Reply