Pirmas įrašas šiais metais

Ir deja jau paskutinis metams verčiantis į 2019 – uosius. Šie metai buvo kupini ne sporto, o gyvenimo darbų, kuomet laisvesniu laiku stengdavausi nepamiršti kaip anksčiau sportuodavau ir visas jėgas sukaupęs išbėgdavau į treniruotę. Atsidarius dbsportas.lt ir susiradus save dalyvių sąrašuose, nesunku suvokti, kad taip nėra ką rašyti apie šių metų varžybas, kad net baisu, todėl viešai pažadu kitais metais pasitaisyti! Nustūmus į šalį ašaras ir pasiteisinimus “kodėl nedalyvavau ir mažai bėgiojau”, galima greitai peržvelgti šiuos metus bei ką juose pavyko pasiekti bei kokie jie buvo.

Šlubuojanti metų pradžia

Metus pradėjau su mikro trauma, kuomet po trečiąjį kartą vykusio UTKS bėgimo pradėjo skaudėti kelio sąnarį. Problema buvo tame, kad nebuvau pilnai pasiruošęs bėgimui, tačiau norėjau visą distanciją nubėgti, o čia ir buvo raktas į sėkmingą traumą. Gijimui sukliudė ir Kauno Dainavos poliklinikos žalioji gyvatvorė, kuomet bėgant į darbą ir norint išvengti žmonių pulko besispraudžiančio į 40 metų senumo troleibusą, sugalvojau juos apibėgti ir peršokti per 50cm gyvatvorę. Poliklinikos ūkvedžio būta klastingo: buvo būtina per jos viršų pratempti stiprią vielą, o ir ryto kojos nebuvo miklios, tad teko padaryti sniego angelą ant ledinio ir snieguoto šaligatvio stebinti užsimiegojusiai publikai. Kelio sumušimas – check. Teko apsiraminti su bėgiojimais bei gerą pusę mėnesio pailsėti. Kadangi nuo sausio pradžios buvau įsidarbinęs Elsis TS ir iškart pradėjau važinėti į komandiruotes, tai bent čia radosi geroji medalio pusė – komandiruočių metu gyvenome vandens parke, o prie miestelio buvo ir slidinėjimo trasa, tad pradėjau anksti rytais ir vėlai vakarais treniruotis alternatyviai. Būtent tokia metų pradžia nuteikė kiek pesimistiškai.

 

Svarbu kokybė, o ne kiekybė

Būtent ši frazė geriausiai apibūdintų mano 2018-ųjų sezoną. Žvelgianti į sudalyvautų varžybų kiekį ir pasiektus rezultatus, peršasi mintis, kad dar ne viskas buvo taip blogai, bet visada gali būti geriau.

Žiūrint į paskutinių 10 metų varžybų suvestinę, pastarieji buvo antri kūdžiausi pagal sudalyvautų varžybų skaičių – 9-ios varžybos + Tiomila + Kaunas Challenge. Bet yra ir teigiamų pasikeitimų – vis daugiau negu 2017 – aisiais. Forma kyla, tik reikia palaukti. Išskleidus šiuos metus ir pažiūrėjus atidžiau, pasitinka štai tokia lentelė:

Kadangi dirbu pilnu etatu, laisvu nuo darbo laiku – mokausi, o laisvu nuo laisvalaikio laiku bėgioju, tad pasirinkau startuoti tik svarbiausiuose šių metų startuose kuriuose galėjau. Kaip visada smagu startuoti Spring Cup varžybose, todėl vidutinės trasos nepraleidau ir užėmiau garbingą 6 – ąją vietą tolimai atsilikdamas nuo lyderių. Klaidų dariau mažai, bet bėgti jėgų nebuvo, tad toks ir rezultatas. Ilgoje trasoje net nesiruošiau dalyvauti, nes žinojau, kad nieko gero nebus ir geriau nepersistengti (kokybė). Kitas startas bemaž po mėnesio – Vilniaus daugiadienių antra diena, Žemieji Paneriai su aukščiausiais kalnais Vilniuje. Dėl darbo sumetimų startavau taip pat tik vieną dieną, tik čia – viena vieta aukščiau – likau penktas. Po savaitės jau laukė pirmasis Lietuvos čempionatų savaitgalis Kaune: sprinto ir sprinto estafečių startai Kauno laisvės alėjoje. Asmeniškai nejaučiu simpatijos sprinto varžyboms, nors 2014 metais visų nuostabai užėmiau 3 – ąją vietą Prienuose, bet reikia sudalyvauti ir pasirodyti. Pirmąją dieną vyko asmeninis startas ir užėmiau 6 – ąją vietą. Kitą dieną vyko mišri sprinto estafetė, kurioje dalyvavau pirmą kartą Lietuvoje kartu su klubiečiais Gabija Ražaityte ir Viliumi Aleliūnu. Bėgau pirmuoju etapu ir kojos nešė daug geriau negu dieną prieš tai, todėl grįžau antroje vietoje bei žinojau, kad galime nesunkiai kilti iki pirmosios. Komandos draugų dėka taip ir įvyko – tapome Lietuvos čempionais!

Dar po poros savaičių – Lietuvos čempionatas vidutinėje trasoje, mano mėgstamiausioje distancijoje. Žinojau, kad neesu fiziškai ir techniškai stipriausias, bet kaupiausi psichologiškai – deja to buvo per mažai. Seniai jaučiausi taip vaikiškai kai trasoje bėgiojau po pelkę nuo vieno kupsto iki kito nežinodamas kur aš ir ką čia veikia, gal pradžia buvo per greita, nes tarpiniai buvo vieni geriausių. Užimta 13 vieta, nusivylimo veidas ir keliavimas vasaros sporto atostogų. Sporto nusivylimo ašarą braukė geras bakalauro mokslų baigimas – 10.

 

Antroji metų pusė

Po 2016 metų pirmojo pasaulio suaugusiųjų čempionato užklupęs persitreniravimas paveikė ir psichologiškai – sunku vėl įsivažiuoti, pradėti treniruotis pagal planą. Net ir praėjus pusantrų metų, šiuos metus pasitikau be aiškus treniruočių plano ir jo neatradau iki pat vasaros vidurio. Vieną gražią vasaros dieną nutariau, kad jau gana bėgioti tik dėl bėgiojimo ir reikia PLANO. Per vieną treniruotę su Marijonu Gipu įsišnekėjome, kad jis susistatęs planą pagal laikrodžio siūlomus planus ir jį pritaikęs sau, tad pagalvojau – o kodėl man taip pat nepadarius. Grįžus namo nuėjau į visagalį internetą ir pasirinkau planą. Pradžioje užsibrėžiau kad treniruosiuosi įsivaizduojamam pusmaratoniui spalio pabaigoje, bet po dviejų dienų jaunatviškas maksimalizmas nutarė, kad ką čia prasidėt su tokiu planu – reikia treniruotis pagal maratono planą! Pradžioje laukė 12 savaičių bazinio pasirengimo ir kelios savaitės formos užsikėlimui. Planas nepasirodė sunkus – 5-6 dienos bėgant, o poilsio dienomis – jėgos ir kiti pratimai. Kibau į darbą ir žiūrėjau kaip čia ta forma kyla.

Rugpjūčio pabaigoje vasarą vainikavo Kaunas Challenge varžybos. Buvau nusiteikęs drauge su savo Marija įveikti raudonąją trasą, bet dėkui Dievui, kad ji negalėjo dalyvauti, nes Vilius pasistengė planuodamas trasas. Prie starto linijos stojau su Giedriumi Sabaliausku ir pradėjome pusdienio nuotykį: dangus liūdėjo, todėl maudėmės visą trasą, o saulė taip pat baigė atostogauti, tad teko ir pašalti. Viskas buvo gerai apart pusvalandžio klaidos kurią padarėme trasos pabaigoje ir teko paskutinius kilometrus bėgti kaip rimtose bėgimo varžybos, o trasoje sugaišę bėgte, plaukte, minte, ropšte 4:36h buvome pirmi! Nuotraukoje Giedrius spaudžia kumštį pranešdamas, kad laimėjom ir kariavom kaip laisvės kariai!

 

Dar po savaitės įvyko klubų taurė – svarbiausias klubo startas visame varžybų sezone. Tradiciškai bėgau 9 etapu ir atvirai sakant – likau labai patenkintas savo rezultatu, kuris buvo vienas iš geriausių laiko atžvilgiu, tačiau to nepakako, kad taptumėme stipriausiu Lietuvos orientavimosi sporto klubu ir vėl šį titulą užleidome Ąžuolo klubui bei likome vicečempionais. Kitas startas – Lietuvos čempionatas estafečių trasoje. Startavau komandoje kartu su Viliumi ir Modestu Baciu. Išbėgau antruoju etapu būdamas antroje vietoje. Viskas sekėsi bemaž puikiai iki trečiojo punkto nuo galo, kur, nuoširdžiai sakau, nesuprantu ką norėjo pavaizduoti žemėlapio autorius. Nesiveliant į gilesnę analizę – grįžau pirmas ir perleidau estafetė Viliui. Jis taip pat pasistengė grįžti pirmas ir mes vėl tapome Lietuvos čempionais!

 

Paskutinės “rimtesnės” varžybos – “Ruduo 2018”. Tradiciškai dalyvavome kartu su Justu Misiūnu ir Marijonu. Čia teko kovoti tik su savo pačių šešėliais, o dienos būta apniukusios, tad buvome eilinį kartą pirmi!

Suma sumarum – šie metai galėtų vadintis estafečių metai, nes beveik visi startai tik jose, bet bent jau rezultatai džiuginantys. Taip, pilna pasiteisinimų kodėl nedalyvavau vienose ar kitose varžybose, kaip sunku suspėti tarp darbo, mokslų, laiko artimiesiems, santykių plėtojimui ir dar sporto, bet kai nori – visur suspėti gali, tik reikia pasiskirstyti prioritetus, o šiuo metu tai yra darbas ir mokslas. Įstojau į magistro studijas KTU, o kad nebūtų per mažai pasirinkau MA+ studijas, kuriose galima pasiimti modulį iš kito fakulteto. Aš nebūčiau aš, kad dar visko nepasisunkinčiau, todėl pasirinkau vokiečių kalbos modulį per tris semestrus nuo A1 iki B1 lygio – das leben ist nicht einfach.

Noriu padėkoti visiems prisidėjusiems prie mano gyvenimo, manęs palaikymo ir skatinimo, savo Mamytei, Tėveliui ir Sesutei, visiems giminaičiams, savo mylimai draugei Marijai bei jos tėvams ir artimiesiams, savo darbo kolektyvui: Varska komandai ir puikiems bei supratingiems vadovams Pauliui ir Tomui, puikiam fotografui Donatui Lazauskui, visiems draugams bei pažįstamiems kuriuos paminėjau ir kurių ne.

Kadangi ir taip gyvenu nenuobodų gyvenimą: darbas pilnu etatu, mokslai, šeima, o dar ir sportas, tad reikia išsikelti ir tikslus, kurie nepadėtų pamiršti sporto, o kartu ir padrąsintų dalintis kitus savo “išgyvenimais” bei laiko planavimo technikomis. Tad supažindinu su savo tikslais:

  1. Top 6 visuose Lietuvos orientavimosi sporto čempionatuose bėgte.
  2. Iki vasaros rašyti po du įrašus per mėnesį aprašant kaip sekasi sportuoti pagal planą ir viską suderinti.
  3. Pasiekti A2 vokiečių lygį.
  4. Pabaigti 2 naujus projektus darbe.
  5. Išklausyti ir įsisavinti pilną pasiruošimo kursą PMP egzaminui.
  6. Toks tradicinis – gerai mokytis.
  7. Ir dar vienas slaptesnis tikslas.

O šį įrašą užbaigsiu gražia šeimynine nuotrauka iš Lietuvos orientavimosi sporto šešiasdešimtmečio minėjimo – gera būti šio sporto dalimi!