Praėjo jau beveik savaitė po Lietuvos taurės – paskutinių asmeninių varžybų Lietuvoje šį sezoną. Tik dabar atradau laisvo laiko ir noro prisėsti bei šiek tiek viską apmąstyt – priverčia situacija.. Pradžiai nuo gerų dalykų!
Kaip ir minėjau, spalio viduryje vyko Lietuvos taurės varžybos Preilos bei Pervalkos miškuose, kur susirinko visa Lietuvos elito grietinėlė, todėl žinojau, kad bus smagu ir nenuobodu. Nors jau sezono pabaiga, tačiau vistiek jį norisi užbaigt gražiai, vėl užlipt ant pakylos, kad būtų gera motyvacija prieš laukiantį poilsio mėnesį. Su draugais į Kuršių Neriją išvažiavome penktadienį, kad ramiai įsikurtume ir nereikėtų skubėti šeštadienį. Aplankę Klaipėdos senamiestį ir pagąsdinę vietinį Juodkrantės jaunimą vidurį nakties, ramiai nuėjome ruoštis pirmos dienos startui…
Šeštadienis, pirma varžybų diena
Pirmos dienos startas vyko Preiloje – kiek mažai žinoma vietovė, dėl savo nykaus reljefo, todėl buvo tekę čia bėgti tik vieną ar du kartus. Abi dienas bėgome vidutines trasas, todėl šįkart laukė 8,3km. Tik išbėgęs į mišką mintyse pagalvojau: “Čia bus greita vietovė, visi spaus, bėgs milžiniškais greičiais – reik ir man spaust” – nepasiteisino. Jau bėgant į 3kp atsiradau per daug dešinėje pusėje, o pradėjus bėgti į ketvirtą, pradėjau orientuotis tarsi bėgčiau iš ketvirto į penktą – klaidos pylėsi kaip iš gausybės rago. Niekaip nesugebėjau viduje jaustis ramiai, neskubėti ir žiūrėti į žemėlapį. Su begale klaidų ir nepatenkintu veidu grįžau į finišą užtrukęs 40:19min. Tai reiškė, kad pirmąją dieną užbaigiau ketvirtoje pozicijoje vyrų elito grupėje ir nuo Jono atsilikau daugiau negu 4 minutes – labai prastas rezultatas.
Sekmadienis, antroji varžybų diena
Šįkart persikėlėme į Pervalką, kur laukė kiek trumpesnė, 8,1km trasa. Kadangi Lietuvos taurės varžybose yra apdovanojama už sumą, pasiektą per dvi dienas, tai žinojau, kad viskas spręsis tik šiandien. Vienintelis Jonas buvo atitrūkęs tiek, kad jau niekaip nebūčiau galėjęs jo aplenkti, tačiau priekyje esančius Donatą ir Vilių – kodėl gi ne. Į trasą išlėkiau ramesnės galvos, kuri sakė – pirmiau žemėlapis, o tik po to – kojos. Šį principą pavyko išlaikyt visos trasos metu, nors poroje vietų, prie kopų, jau atrodė, kad pirmiau lekia kojos – teko stabdyti, bet azartas toks dalykas… Pavyko likusius punktus susirinkti be klaidų ir užtikrintai finišuoti šaukiant mamai ir draugams “Varyk! Laikyk!”. Toks palaikymas – nerealus! Atsižymėjęs finišo stotelėje net prisėdau – supratau, kad šiandien padariau gerą darbą ir atidaviau nemažai jėgų, prabėgau nesusirinkęs daugiau nei 30 sekundžių klaidų. Toks rezultatas leido antroje varžybų dienoje užimti antrąją vietą ir sumoje pakilti taip pat į antrąją – išsaugota praėjusių metų vieta!
Vietų atžvilgiu nepatobulėjau nuo praėjusių metų – nesmagu, tačiau pavyko išlaikyti stabilumą ir žinosiu, kad kitais metais turiu nepabaigtų darbų! Dėkoju klubo vadovui ir klubo nariams, šeimai ir likusiems draugams už palaikymą!
Už nuotraukas didelis Ačiū Donatui Lazauskui!
O dabar pradėkime nuo kitos medalio pusės – šio skyrelio pavadinimo. Ką jis galėtų reikšti? Šį kodinį pavadinimą TEFCAS pirmą kartą sutikau knygoje “Head strong”. Tai yra angliškų žodžių junginys, kuris šifruojamas taip: T – try, E – event, F – feedback, C – check, A – adjust ir S – success. Stengiuosi nepamiršti šios formulės ir ją pritaikyti praktikoje. Kiekvieną kartą bandant kažką padaryti reikia pamėginti, o mums mėginant – mes atliekame vienokius ar kitokius veiksmus. Po mūsų pastangų mus pasiekia atsakas – mums tai pavyko padaryti ar ne, tuomet patikriname atsakymą, jį apdorojame ir taip keliaujame iki tol kol yra pasiekiamas mūsų tikslas. Kadangi jau sezono pabaiga, tai šią formulę būtina taikyti norint nenuvaryt savęs nuo kojų, nes kaip sakoma liaudies patarlėj – nuvarytus arklius nušauna. Buvau suplanavęs dalyvauti Šiaulių Rogaininge šį sekmadienį, kurio laukiau jau pasibaigus praėjusių metų – noriu pagaliau laimėti, bet.. Tu planuoji, o kažkas viršuj sėdi ir juokias. Su draugais minant dviračiais, per greit pastabdžius sugebėjau vos išsilaikyt ant kojų ir lengvai trinktelėjau kaire koja į rėmą, šiek tiek paskaudėjo, bet natūralu -juk gavo smūgį. Grįžus namo ir palindus po dušu pradėjo aiškėti rimtesnė priežastis – sugebėjau prakirsti kraujagyslę ties čiurnos kauliuku.
Su šia problema buvau susidūręs ir JWOC metu, tik tuo metu prakirtau esančią ant blauzdikaulio, bet šįkart kiek kitaip, galima ir nebėgti, todėl puoliau iškart prie formulės, patikrinau rezultatus, juos apdorojau ir grįžau prie išvadų – geriau pailsėti, juk ne karo metai, bus tų Rogainingų. Kartu kitą savaitgalį vyks Baltijos šalių jaunimo taurė, kuriose atstovausiu Lietuvos rinktinę, o šalį (ir ne tik) reikia mylėti ne žodžiais, o darbais, todėl tikiuosi, kad koja per savaitgalį pagis ir galėsiu stoti prie starto linijos su rinktinės apranga bei atiduoti paskutines šio sezono jėgas kovojant žaliosiose trasose!
Leave a Reply